STRAIPSNIAI

 „Mikčiojimas - ne pasaulio pabaiga“ ​

Konsultuoja logopedė
Violeta Katinienė

 

Dauguma žmonių pamena mokyklos laikus, kai drebėdavo rankos ir kojos žinant, kad reikės deklamuoti eilėraštį prieš visą klasę. Daugybė žmonių ir dabar iš jaudulio tarsi sustingsta, kai reikia kalbėti per darbo pokalbį arba jų kas nors prašo pasakyti tostą. Logopedė Violeta Katinienė tvirtina, kad mikčiojantieji galvoja ne ką pasakyti, o kaip nesumikčioti. Laimei, šiais laikais jau yra būdų padėti sklandžiai negalintiems kalbėti žmonėms.

Kodėl žmonės mikčioja?
Pasak Rusijos mokslininkų, apie 65 % mikčiojančiųjų yra kairiarankiai. Kartais jie to net nežino, nes mikčiojimas nėra išprovokuotas streso ar kitų veiksnių. Šių žmonių vedančioji akis ir ranka yra kairioji, o ne dešinioji, todėl iš prigimties jie yra kairiarankiai. Mikčiojimas pasireiškia apie 5–7 vaiko gyvenimo metus, kai mažylis mokomas ar net verčiamas rašyti, piešti, valgyti, karpyti dešine ranka.
Apie 25 % žmonių mikčiojimą lemia genai. Jeigu vaikai yra dešiniarankiai, o mikčiojimas atsirado pradėjus kalbėti, sudarinėti sakinius 2–4 metų, tai rodo, kad jų kalbos sutrikimas paveldėtas. Šie vaikučiai jau gimė su padidintu Broko centro aktyvumu, kuris, kaip minėjau, lemia kalbos sutrikimus. Ir tik apie 10 % žmonių mikčiojimas atsirado dėl psichinės traumos, kuri būna susijusi su staigiu ir stipriu Broko centro išderinimu.
Ne visi vaikai, išsigandę šuns, pradeda mikčioti. Mikčioti pradės tik tie, kurių Broko centras bus jautresnis, kurių centrai jau „pasiruošę“ ir jiems tereikėjo nedidelio postūmio...

Kokie yra pirmieji mikčiojimo požymiai? Kada reikėtų sunerimti?
Mamytės visada pastebi pirmosios. Pavyzdžiui, vaikutis sako „no-no-noriu“ arba „duo-duo-duok“. Tai yra kloninis mikčiojimas. Sunkesnė mikčiojimo forma – toninis mikčiojimas, kai žmogus kartoja ne skiemenis, o negali ištarti pirmo priebalsio arba balsio – tempia, pavyzdžiui, „mmmmama“, „kkkkatė“. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažnai prasideda nuo lengvesnės formos, kuri vėliau gali pereiti į sunkesnę.

Tarybiniais metais ir vėliau mikčiojantiesiems dažnai paskirdavo stiprių raminamųjų. Kaip gydoma šiais laikais? Ar galima visiškai įveikti mikčiojimą?
Mikčiojimas – sunkus kalbos sutrikimas. Tačiau padėti tikrai galima, ir tam yra daug, įvairių metodikų, kurias taiko logopedai. Aš taikau tris metodikas. Jau labai seniai taikau diafragminio kvėpavimo pratimus, kurie tinka tiek vaikams nuo 3 metų, tiek suaugusiesiems. Beje, trimečiai kur kas lengviau išmoksta šiuos pratimus negu suaugusieji, nes diafragminis kvėpavimas panašus į naujagimių. Nardytojai po vandeniu taip pat privalo išmokti kvėpuoti diafragma, kitaip neišbūtų ilgai po vandeniu, dainininkai irgi mokosi šio kvėpavimo.
Diafragminis kvėpavimas itin padeda mažiems, ypač ikimokyklinio amžiaus, vaikams. Dažnai taikau kompleksinį mikčiojimo šalinimą – šalia diafragminio kvėpavimo skiriami homeopatiniai vaistai. Naudojant šį metodą dauguma ikimokyklinukų įveikia mikčiojimą.
Vėliau susipažinau su labai veiksminga kompiuterine programa „BreathMaker“. Jos tikslas – visiškas kalbos funkcijų atkūrimas, nesvarbu, koks sunkus būtų mikčiojimas. Sklandi kalba priklauso nuo trijų pagrindinių smegenų centrų: motorinio Broko, sensorinio Vernikės ir asociatyvinio. Ši programa visus juos sujungia į bendrą visumą, kad jie dirbtų kartu ir sinchroniškai. Automatiškai slopinamas Broko centro aktyvumas.

Ką valdo Broko centras?
Broko centras valdo visa, kas juda: minkštą gomurį, lūpas, liežuvį ir t. t. Kalbant šis centras veikia labai aktyviai, o „išvesti“ jį iš pusiausvyros gali net mūsų emocijos. Tada žmogus ir pradeda mikčioti. Pastebėkite – kai mikčiojantysis susijaudina, kalbėti jam tampa labai sunku, o būdamas šeimos rate, atsipalaidavęs, jis kalba kur kas lengviau. Kuo jautresnis Broko centras, tuo žmogus stipriau mikčioja.

Ar su „BreathMaker“ programa reikia dirbti kasdien visą gyvenimą?
Su šia programa dirbama intensyviai kasdien po 1,5 val. Ji tinka vaikams nuo 7 metų, paaugliams ir suaugusiesiems. Kur bebūtumėte – namie ar išvykę atostogų, dirbti paskirtą laiką būtina kiekvieną dieną. Kaip ilgai reikės dirbti, priklauso nuo kiekvieno individualiai. Džiugi žinia – 94–96 % žmonių šia programa pavyksta visiškai įveikti mikčiojimą. Tačiau kasdien dirbti tikrai reikia ryžto, motyvacijos, valios. Tik tuomet galima pasiekti puikių rezultatų.

Minėjote tris metodikas. Kokia yra trečioji?
Trečioji metodika, kuri irgi labai padeda mikčiojantiesiems, yra Aleksandros Strelnikovos paradoksalaus kvėpavimo metodika, išrasta 1953 m. Šiuos pratimus gali atlikti ir maži, ir dideli. Be to, jie nereikalauja jokių finansinių išteklių. Svarbiausia – pasiryžimas ir pratimų atlikimo tikslumas. Įdomu tai, kad kalbos sutrikimai yra tik maža dalis to, kuo gali padėti A. Strelnikovos pratimai. Reguliariai ir taisyklingai juos atliekant išnyksta astma, lėtinė plaučių ir bronchų liga, lėtinė sloga, bronchitas, pneumonija, cukrinis diabetas, neurozė, neurogeniniai susirgimai, aukštas kraujospūdis, opaligė, išeminė širdies liga, balso praradimas. Be to, šie pratimai stiprina ir imuninę sistemą, padeda įveikti stresą. Jie gali būti skiriami ir norint atsikratyti antsvorio arba mesti rūkyti, gydant stuburo iškrypimus, ypač paaugliams. Rusijos gydytojai pastebėjo, kad šie pratimai padeda žmonėms, todėl A. Strelnikovai buvo leista dirbti net su sunkiausiais ligoniais. 1982 m. jos metodika buvo oficialiai patvirtina. Tai, kad tradicinė medicina tais laikais patvirtino alternatyviąją, buvo retas dalykas.
Be to, šiuos pratimus galima derinti kartu su kitomis metodikomis. Jie reikalauja labai mažai vietos – tik 1 m2 – ir jau galima dirbti. Reguliariai juos darant, rezultatai matosi gana greitai.

Ar nepavojinga juos atlikti, tarkime, pasiskaičius knygelėje ar susiradus internete?
Taip, iš tikrųjų pavojinga. Savarankiškai pradėti intensyviai juos daryti nepatarčiau. Netgi apmokyti logopedai turi būti tikri, kad taisyklingai rodo pratimus mikčiojantiesiems. Kitaip gali įvykti hiperventiliacija. Ši metodika reikalauja tikslumo, pavyzdžiui, lūpos sučiauptos, reikalinga ritmika ir diafragminis kvėpavimas. Sužinojus, kaip reikia atlikti pratimus ir kiek jų skirta pagal amžių, jie tampa ne pavojingi, o veiksmingi.

Kaip žinoti, kuri metodika geriausiai tiktų?
Bet kokiu atveju pradėti reikia nuo diafragminio kvėpavimo, nes jis yra pagrindas kitoms metodikoms. Dažnai ikimokyklinukams užtenka vien šio kvėpavimo. Jeigu mikčiojimas būna labai sunkus, tuomet skiriu A. Strelnikovos pratimus arba nuo 7 metų – „BreathMaker“ programą.

Kaip bendrauti su mikčiojančiu vaiku?
Visų pirma reikia išklausyti vaiką, nenutraukti jo, nenutildyti. Taip pat svarbu nesukelti jam streso ir baimės kalbėti – dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikai baimės kalbėti neturi. Jeigu matote, kad vaikui labai sunku ištarti kokį nors žodį, pasakykite jam, kad nusiramintų, neskubėtų, įtrauktų oro ir ramiai pasakytų – nesvarbu, ar jis moka atlikti diafragminio kvėpavimo pratimus ar ne. Įkvėpus jam iš karto palengvės ir vaikas pasakys, ką norėjo. Nuo mažens reikėtų vaiką mokyti, kad kai mama kalba, vaikas tyli ir klauso, ir atvirkščiai – kai vaikas kalba, tėvai jį ramiai išklauso. Negalima akcentuoti mikčiojimo, prašyti pakartoti. Tiesiog reikia mokytis lėtai bendrauti ir kalbėti. Be abejo, pastebėjus, kad vaikas mikčioja, reikėtų iš karto kreiptis į artimiausią logopedą ir neurologą.

Itin sunku mikčiojantiems vaikams būna mokykloje, kai reikia atsakinėti prieš klasę. Ką patartumėte?
Kol vaikas lankosi pas logopedą, atlieka pratimus, mokytojai turėtų nekviesti jo atsakinėti prieš klasę. Tai labai didelis stresas. Juk galima atsakinėti raštu arba vienam per pertrauką, jeigu reikia, deklamuoti eilėraštį. Jokiu būdu negalima rašyti mažesnio pažymio, jeigu vaikas sumikčiojo. Svarbu suprasti, kad kalbos sutrikimų turintis vaikas galvoja ne ką sakyti, o kaip nesumikčioti...

Straipsnį rengė žurnalistė Ramutė Šulčienė
Konsultavo logopedė-ekspertė Violeta Katinienė