STRAIPSNIAI

 „Mikčiojimas gali būti ištaisomas“ ​

Konsultuoja logopedė
Violeta Katinienė

 

„Aš noriu šitos ma-ma-ma-ma-mašinytės...“ - ne visuomet lengvai pro liežuvio ir gomurio barikadas prasibrauna iš mažos burnytės keliaujantys žodžiai. Ir kuo dažniau jie stringa, tuo labiau vaikas nenori kalbėti.

Mikčiojimas – vienas sunkiausių kalbos tempo ir ritmo sutrikimų, kai sunku ištarti žodžius, išsakyti mintis, kai kartojami garsai ar net žodžiai. Manoma, kad pasaulyje mikčiojančiųjų yra apie 2-3 procentus. Dažniausiai šią problemą turi ikimokyklinukai, ir daugiau berniukai, nei mergaitės.

Sumikčiojimas – stiprus dūris į širdį
Ar bent įtariate, ką jaučia turintys šį sutrikimą? Įsivaizduokite, kad jus nuo vaikystės kankina kalbos padargų – lūpų, liežuvio, liežuvėlio, minkštojo gomurio spazmai. Jie gali atsirasti ir veido, ir kaklo srityse. Mikčiojantieji visą laiką turi save kontroliuoti ir galvoti apie tai, kaip kalbėti, elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir taip kasdien. Dėl to šią problemą turintiems žmonėms išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Vaikai pasakoja, kad pradėjus mikčioti, jiems smarkiai ima plakti širdis, pilti prakaitas, išrausta veidas arba atvirkščiai – jis pabąla. Dėl to jie gana dažnai tampa dirglūs, nervingi ar užsidarę. Neretai, pradėję kalbėti, šie vaikai ima gestikuliuoti rankomis arba iškreipia veidą, rodydami tam tikras mimikas, sugalvoja netgi atraminių žodžių ar garsų (pavyzdžiui, a-pupa ,a-mašina ir t.t...), žodžių be tam tikrų priebalsių (pavyzdžiui, p, b, g, k, ties kuriomis dažniausiai sumikčioja) ir kt. Kartais vaikai bando kalbą sumažinti iki minimumo, atsakydami tik taip arba ne ar linksėdami galva. Mikčiojimas ypač sustiprėja prieš svarbius gyvenimo momentus, todėl mikčiojantiems vaikams gali nevalingai pakilti temperatūra, pradėti skaudėti galvą, pilvą, jie ima viduriuoti. Kai kurie mokiniai, ypač tuomet, jei jų laukia atsakinėjimas prieš klasę, netgi bijo eiti į mokyklą. O neretai vietoj tokio savo žinių rodymo geriau pasirenka tylą ir neigiamą pažymį. Tik, deja, mokytojai ne visuomet tai supranta. Todėl man ne kartą pedagogams teko rašyti prašymus, kad leistų šiems moksleiviams atsakinėti tik raštu.

Ieškome kaltininkų
Kiekvieno žmogaus kalba priklauso nuo trijų pagrindinių kalbos smegenų centrų darbo: motorinio Broko (jis valdo viską, kas dalyvauja tariant garsus - balso stygas, gomurį, judina lupas, liežuvį), sensorinio Vernikės (padeda išgirsti ir suprasti kalbą) ir asociatyvinio (analizuoja išgirstą frazę ir mąsto, ką kalbėti toliau). O ypač nuo smegenų žievės zonos, susijusios su pačia kalba. Sklandi kalba – nenutrūkstantis procesas. Kad jis nesutriktų, visi trys smegenų centrai turi funkcionuoti darniai, sinchroniškai ir vienas kitam perduoti impulsus tuo pačiu metu. Kai pažeistas kalbos centrų sinchroniškumas, pažeidžiama ir pati kalba, dingsta jos sklandumas, atsiranda užsikirtimų, pasikartojimų – t. y., prasideda mikčiojimas.
Kaip bebūtų gaila, vienų žmonių Broko centras yra mažiau aktyvus, o kitų - labiau. Ir kuo jis aktyvesnis, tuo labiau jis ardo pristabdančius ir prislopinančius ryšius, kurie savo ruožtu kontroliuoja šį centrą. Tuomet ir prasideda spazmai. Išvesti Broko centrą iš rikiuotės nėra sudėtinga. Tą gali padaryti net įprastos emocijos. Ir ne vien tik neigiamos. Teigiamos emocijos Broko centrui daro tokį patį poveikį. Būtent todėl susijaudinus (tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam) mikčiojimas paaštrėja.

Mikčiojimas gali būti paveldimas
Kodėl vieni mikčioja, o kiti – ne

• Kurių vedančioji (stiprioji) ranka - kairioji. Naujausiais duomenimis, dažniausiai šią problemą turi tie vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji - net šešiasdešimt penkis procentus mikčiojančiųjų. Ir nors suaugusiems atrodytų, kad šie vaikai yra dešiniarankiai, nes ir valgo, ir rašo būtent šia ranka, tačiau atlikus tam tikrus testus paaiškėja, kad jie vis dėlto yra kairiarankiai, tik suaugusieji pasistengė, kad jie taptų dešiniarankiais.  Jiems šis kalbos sutrikimas paprastai išlenda nuo penkerių iki septynerių metų. 

• Genai. Dvidešimt penkiems procentams mikčiojančiųjų kalbos sutrikimą lemia genai. Jų paprastai ieškoma antroje ar trečioje kartoje, t.y., tai galėjo būti seneliams, šių broliams arba seserims, net proseneliams. Tačiau jei mama ar tėtis mikčioja, gali būti, kad ir jų atžala taip pat mikčios. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Jei kalbos sutrikimas yra genetiškai užprogramuotas, jis apie save primena gana greitai, kai mažyliai pradeda kalbėti, sudarinėti sakinukus, maždaug nuo dviejų iki keturių metų. Šie vaikas jau gimsta su padidintu Broko centro aktyvumu.

• Psichinės traumos. Nepaisant to, kad Broko centras jautriai reaguoja į patirtas emocijas ir išgyvenimus, tik dešimt procentų žmonių pradeda mikčioti dėl psichinės traumos. Tai gali būti labai stiprus išgąstis įvairios ligos, labai aukšta temperatūra ir kt

Ar tai visam gyvenimui?
„Ar padėtis ištaisoma?“ – tai dažniausiai nuskambantis klausimas specialisto kabinete. Vaikui pradėjus mikčioti, paprastai tėvai visų pirma kreipiasi į medikus. Tuomet neurologai skiria medikamentinį gydymą (labiausiai tinka homeopatiniai vaistai, kurie ramina Broko centro aktyvumą). Tačiau vien to nepakanka. Būtina ir logopedo pagalba. Egzistuoja daugybė būdų, kaip padėti mažiesiems pacientams. Kuo anksčiau kreipsitės į specialistą, tuo bus lengviau kovoti su šiuo sutrikimu. Beje, vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji du kartus greičiau išsitaiso nei tie, kurių kalbos sutrikimą nulemia genai. Tačiau net ir tuomet, kai atrodo, kad visos bėdos jau praeityje, reikia būti budriems ir nepamiršti, jog kalbos sutrikimas esant stipresniems emociniams išgyvenimams gali atsinaujinti. Todėl prieš svarbius gyvenimo momentus, pavyzdžiui, egzaminus, pasirodymą ant scenos, reikėtų apsilankyti pas logopedą. Taip galite užbėgti kalbos sutrikimui už akių.

Trys būdai padėti
Kiekvienas specialistas taiko jam priimtiniausią gydymo metodiką. Man artimiausi diafragminio kvėpavimo pratimai, A.Strelnikovos kvėpavimo gimnastikos pratimai ir kompiuterinė programa „BreathMaker“. Visos šios metodikos tinka tiek mažiems, tiek dideliems. Todėl svarbu atsižvelgti į tai, kas kiekvienu konkrečiu atveju tinka pacientui.

• Diafragminio kvėpavimo pratimai. Paprastai mikčiojantiems žmonėms būna sutrikęs kvėpavimas, o šie pratimai padeda jį atstatyti. Jų pagalba mikčiojantys žmonės visų pirma išmoksta taisyklingai kvėpuoti, o vėliau – ir nemikčioti. Tai ilgas darbas, reikalaujantis daug kantrybės tiek logopedui, tiek tėvams, tiek ir pačiam vaikui.

• A. Strelnikovos kvėpavimo gimnastikos pratimai itin efektyvūs. Jie ne tik padeda įveikti mikčiojimą. Jų dėka nyksta astma, lėtiniai plaučių bei bronchų susirgimai, rinitas, bronchitas, cukrinis diabetas, neurozės, opaligė, šie pratimai suaktyvina  imuninę sistemą, padeda nugalėti stresą. Juos atliekant treniruojasi visi kūno raumenys. Pratimai (jų yra dvylika) nėra  sunkūs – jie atliekami šaižiai įkvepiant per nosį orą sučiauptomis lūpomis. Tačiau šiuos pratimus būtina atlikti tiksliai, pagal tam tikrą techniką. Mikčiojančius turi stebėti logopedas. Paviršutiniškas, netaisyklingas kvėpavimas tik dar labiau sustiprins mikčiojimą. Mažyliams nuo ketverių iki dvylikos metų siūloma atlikti tik tris pratimus, paaugliams iki aštuoniolikos metų – penkis, o suaugusiems – visus dvylika. Juos reikia atlikti ryte ir vakare. Kiek tai laiko užtruks – pusę metų, metus ar pusantrų, atsakyti sunku. Tai nėra piliulės, kurių kursą išgėręs gali tikėtis, kad jau pasveikai. Viską lemia kalbos sutrikimo laipsnis.

• Kompiuterinė programa „BreathMaker“. Ši programa skirta jau lankantiems mokyklą, nes vaikai turi mokėti gerai skaityti.. Tačiau net lankantiems mokyklą nerekomenduojama ja naudotis, jei mikčiojantis vaikas serga epilepsija, oligofrenija, psichine liga ar sutrikus nervų sistemai. Kompiuterinė programa naudojama trim etapais: skaitymas nemikčiojant; bendravimas nemikčiojant; diktoriaus gebėjimų ugdymas. Pirmieji  etapai vykdomi naudojant įrangą (ausines ir mikrofoną), kuri sunormalizuoja kalbą. Vaikas šios įrangos dėka girdi savo balsą be mikčiojimo, Tuoj sureaguoja visi trys kalbos centrai ir pradeda perduoti impulsus vienas kitam tolygiai ir be trūkčiojimų. Broko centras nurimsta ir vaikas taria garsus ir žodžius sklandžiai, neužsikirsdamas. Automatiškai atsistato ir kvėpavimas. Tarimas (be pastangų) tampa aiškus ir raiškus. Trečiasis etapas vykdomas jau be ausinių - kalba kiek galima labiau priartinama prie gyvenimiškų situacijų. Šios kompiuterinės programos pagalba greičiausiai kalbos sutrikimą pavyko ištaisyti per tris mėnesius intensyvaus darbo.

Patarimai tėvams
Dažniausiai suaugusieji, kurie niekada nepatyrė mikčiojimo siaubo, nežino, kaip mažiesiems, turintiems šį sutrikimą, padėti. Dažnas bando įspėti, ką nori pasakyti vaikas, ir skubiai jį pertraukia, kad tik šis nesikankintų, bandydamas kalbėti. Tačiau, pasak logopedės, tai blogiausia, ką galime daryti. 

• Kalbant neakcentuokite mikčiojimo, neliepkite pakartoti žodžių, kurių nepavyko taisyklingai ištarti.

• Nepertraukite mikčiojančiojo. Geriau pasiūlykite jam nusiraminti, įkvėpti oro, o tik tada pasakyti tai, ką ketino.

• Pasirūpinkite vaiko dienotvarke, užtikrinkite jam ramybę ir poilsį. Taip nepervargs nervų sistema.

• Kuo mažiau televizoriaus ir kompiuterio, tuo geriau. Kompiuteriniai žaidimai bene labiausiai stimuliuoja Broko centro aktyvumą.

 

Straipsnį rengė žurnalistė Renata Maslauskienė

Konsultavo logopedė-ekspertė Violeta Katinienė