STRAIPSNIAI

 „Meška eiti į mišką“ ​

Konsultuoja logopedė
Violeta Katinienė

 

Dažniausiai logopedo duris praveriame, kai mažylis  švepluoja arba vis dar kalba „sava“ kalba, kai kiti jo metų jau seniai rezga trumpus sakinukus. O vaikui kalbant netaisyklingai, tik nusijuokiame, vildamiesi, kad vaikui augant „užaugs“ ir jo kalba. Deja, dažniausiai kalba taip ir „neužauga“.

Logopedai pastebi, kad vis dažniau vaikų kalba vystosi pavėluotai: dvejų-trejų ar net ketverių metų mažieji neretai taria tik kelis žodžius. Šie vaikai nesugeba pavadinti paprasčiausių daiktų ar įvardyti veiksmų. Šiuolaikinių vaikų kalba skurdesnė už jų tėvų kadaise. Todėl pataria į tai nenumoti ranka, nes vystantis kalbai, lavėja vaikų atmintis, dėmesys, suvokimas ir net mąstymas. Laiku neištaisius kalbos sutrikimų, vėliau vaikai nesugeba rišliai reikšti minčių, nesupranta vienų ar kitų žodžių prasmės. Net vyresnio amžiaus moksleiviai, jau perkopę pradinių klasių slenkstį, nežino rečiau vartojamų žodžių, tokių kaip lovys, plūgas, botagas, kekė, kikilis ir pan... Suprantama, tuomet jiems sunku suvokti tekstą, ypač jei reikia įrašyti praleistas raides, atpasakoti turinį, atrasti ir vartoti vaizdingus žodžius. Užsienio kalbų mokytojai taip pat skundžiasi, kad mokiniai neįsimena naujų žodžių, matematikai guodžiasi, jog vaikai negeba išmokti daugybos lentelės ar suvokti tekstinių uždavinių, o geografai ir istorikai –  kad nerišliai pasakoja, atsakinėja į klausimus. Ką jau kalbėti apie tai, kaip sunku su tokiais vaikais dirbti lietuvių kalbos mokytojams!

 

Kodėl jis neskuba?

Jei trejų-ketverių metų mažylis vis dar kalba sava kalba, tėvai dažniausiai visa tai nurašo paveldėjimui ir pernelyg galvos nesuka – kažkada pradės. Iš tikrųjų, priežasčių be paveldėjimo gali būti ir daugiau.

Ligos.  Dažnai - ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas, atsiradęs dėl intoksikacijos, infekcijos, traumos,  netgi per greitas ar per lėtas gimdymas, Cezario pjūvis ir kt. Kalbos formavimuisi taip pat turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį pusmetį nustatomas raumenų tonuso sutrikimas. Mažylis yra glebus, nenoriai sėdasi. Jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai pastebi ir pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas.

Televizorius ir kompiuteris. Praėjus porai mėnesių intensyvaus darbo su logopedu, tėvai supranta, kiek daug pastangų reikalauja korekcijos pratybos, kad vaiko kalba pradėtų tinkamai vystytis. Tada jie prasitaria, jog tikrai per mažai bendravo su vaiku. Dažnas pripažįsta, kad mažylis valandų valandas leisdavo prie televizoriaus ar kompiuterio. Įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja ir neatstos bendravimo su vaiku. Mokslininkai teigia, jog dvimetukai, sėdėdami dvi ir daugiau valandų per dieną, patiria nuolatinę įtampą. Vėliau tokių vaikų kalba yra skurdesnė, šlubuoja elgesys. Jiems sunkiau ir sukaupti dėmesį, sudominti darbu,  tad logopedo kabinete jie laksto, griebia iš eilės visus žaislus...ir...

Dvikalbystė. Emigrantų vaikai gali turėti ne tik socialinių, bet ir lingvistinių problemų. Kai nekalbantis ar tik pradedantis kalbėti vaikutis patenka į svetimą kalbinę aplinką, sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis. Tokiais atvejais, jei vaikučio kalba vėluoja, patariama kalbėti tik viena kalba, kad greičiau įsisavintų kalbos pradmenis.

 

Vidutinis kalbos neišsivystymas

Jis dažniausiai nustatomas 3,5-5 metų vaikams. O pasireiškia įvairiai.

Sava kalba. Tokie vaikai kalba daug, bet sava kalba, t.y. žodžiuose sukeičia skiemenis, juos praleidžia arba labai sutrumpina žodį. Mažesni, 3,5-4 metų vaikai, kalbėdami dar vartoja garsiažodžius, pavyzdžiui, „aš noriu niam-niam“, „mašina py-py“. Tėveliai savo atžalėlę supranta, tačiau aplinkiniai su tokiu vaiku neretai negali susikalbėti.

Žodynas ir gramatinė kalbos sandara. Mažieji negeba pavadinti elementarių daiktų, veiksmų ar ypatybių, pavyzdžiui, nepavadina daugelio kūno dalių, gyvūnų, indų, baldų, rūbų ir kt. Nežinomus žodžius keičia į jiems žinomus panašius žodžius, pavyzdžiui, voverę vadina kiškiu, vištą – gaidžiu, delną – ranka, kopėčias –  laiptais ir kt. Nežinomi pavadinimai gali būti keičiami bendriniais, pavyzdžiui, genys ar žvirblis vadinami paukščiu, baravykas ar musmirė – grybu. Jei reikia pavadinti veiksmus, viską supaprastina, pavyzdžiui, gyvatė ar vėžlys eina, mama prausia rūbus (vietoj „skalbia“) ir pan.

Būdvardžiai. Jie beveik nevartojami... Kalboje egzistuoja tik pagrindiniai: didelis – mažas ir pan. Dažnai vaikai neskiria spalvų pavadinimų, sunkiai įsimena eilėraščius.

Agramatiškumas. Vaikai daro grubių žodžių kaitymo, valdymo ir derinimo klaidų. Painioja linksnius, giminę, skaičių. Dažnai nederina daiktavardžio ir būdvardžio, daiktavardžio ir skaitvardžio (mažas lova, du akiai, vienas nugara) ir pan. Neskiria veiksmažodžio laikų arba juos painioja, gali vietoj jų pavartoti bendratį, pavyzdžiui, „meška eiti į mišką“.

Pasakojimas. Šių mažylių sakiniai trumpi, į klausimus jie atsako vienu žodžiu, negeba pasakoti.

Garsai. Vaikai neretai netaria daugelio garsų arba juos keičia kitais. Iki 4,5 metų tęsiasi fiziologinis šveplavimas, todėl iki tokio amžiaus tai yra normalu. Tačiau vyresni vaikai visus garsus (išskyrus garsą „r“, kuriam fiziologinis šveplavimas tęsiasi iki 5,5 metų) jau turi tarti gerai. Kuo ilgiau vaikas netaria garsų, tuo ilgiau nelavėja jo foneminė klausa, t.y. garsų klausa. O tai reiškia kad jis vėliau, mokykloje, gali neteisingai rašyti: praleisti raides, sukeisti jas vietomis, neskirti ilgųjų-trumpųjų balsių (i-y, u-ū, e-ė), dvibalsių (o-uo, ie-ei), neskirti minkštumo ženklo ir kt.

 

Atpažinkime nežymų kalbos neišsivystymą

Nežymus kalbos neišsivystymas dažniausiai nustatomas 5-7 metų vaikams, nors kartais ir vyresniems. Skirtingai nei esant vidutiniam kalbos neišsivystimui (kai vaikas kalba daug, bet jo kalba – nesuprantama), šiuo atveju vaiko kalba suprantama, tačiau nerišli, sakiniai – trumpi, o žodynas – dar labai skurdus.

Daiktų pavadinimai. Dalį daiktų, veiksmų, ypatybių jie vadina netiksliai, pavyzdžiui, kulną vadina padu, antakį – blakstienomis ir t.t.

Rišlioji kalba. Kalbėdami šie vaikai ne visada tinkamai derina žodžius, pavyzdžiui, du ančiai (dvi antys), nėra vieno žuvio (nėra vienos žuvies). Dažnai netaisyklingai taria sudėtingesnės konstrukcijos, daugiaskiemenius žodžius, tokius kaip kupranugaris, radiatorius ir pan.

Išsamiai ir rišliai pasakoti taip pat nesugeba. Gana sunkiai orientuojasi erdvėje, nenusako, kur yra daiktas (šalia medžio, už medžio, priešais medį ir pan.). Kartais sunku skirti ir laiko sąvokas (ryt, poryt, vakar, metų laikus ir kt.).

Garsai. Garsus taria dažniausiai netiksliai (vienus keičia kitais arba jų netaria). Foneminė (garsų) klausa nepakankamai išlavėjusi. Mokyklinukų rašto darbuose pastebimos gausios raidžių sukeitimo ar praleidimo klaidos.

 

Kaip padėti, kai sutrikimas – vidutinis kalbos neišsivystymas

Žodyno plėtimas. Esant vidutiniam kalbos neišsivystymui visų pirma reikėtų plėsti vaikučio žodyną. Tik atminkite - tą daryti būtina ne padrikai, mokant visų jūsų žinomų žodžių iš eilės, o kryptingai. Kiekvienąkart imkite atskiras temas. Pavyzdžiui, „Laukiniai žvėrys“. Iš anksto pasiruoškite krūvelę paveikslėlių arba nuotraukų, kuriose būtų pavaizduoti laukiniai žvėrys. Pageidautina, kad iš pradžių būtų labiau žinomi ar dažniau sutinkami gamtoje, tokie kaip lapė, vilkas, meška, kiškis, ežys. Įvardijant lavės ir kalba, ir atmintis.

Atsakymai į klausimus. Trumpų atsakymų iš vieno žodžio jau nebeužtenka. Mokykite mažylį atsakinėti į klausimus pilnu sakiniu. Pavyzdžiui, klausiate, ką ėda vilkas? Vaikas neturėtų atsakyti vienu žodžiu: „Mėsą“. Reikėtų siekti, kad vaikas atsakytų: „Vilkas ėda mėsą“. Sakydamas pilną sakinį mažylis bus priverstas tarpusavyje derinti žodžius, pasakyti tinkamus linksnius, ir taip greičiau pasieksite, kad vaiko kalba taptų gramatiškai taisyklinga.

Atminties, dėmesio ir suvokimo lavinimas. Kad lavėtų atmintis, naudinga pasimokyti trumpų keturių eilučių eilėraštukų. Pirmajam išmokti galbūt prireiks daugiau laiko ir energijos, tačiau kitus įveiksite lengviau ir greičiau.

 Dėmesio ir suvokimo lavinimui puikiai tinka įvairūs loto žaidimai, kaladėlės. Dėlionės šiuo atveju tinka mažiau, nes mažieji dažnai taiko formas ir nemato paties piešinio.

 

O nežymų kalbos neišsivystymą– gal išaugs?

Gana dažnai tėveliai, pastebėję netaisyklingą vaikučio kalbėjimą, laukia, kol tai praeis savaime. Deja, taip įvyksta ne visuomet. Todėl būtina vaikučiui padėti.

Žodyno plėtimas. Esant nežymiam kalbos neišsivystymui (kaip ir esant vidutiniam kalbos neišsivystymui) taip pat labai svarbu žodyno plėtimas. Tik šiuo atveju jau prie išvardintų žvėrelių papildomai galite pamokyti atpažinti ir mažiau žinomus ar rečiau matomus laukinius žvėris.

Rišliosios kalbos ugdymas. Susipažinęs su laukiniais žvėrimis vaikas jau pats turi rišliais penkiais-šešiais sakiniais juos apibūdinti, nurodyti panašumus ar skirtumus tarp jų ir t.t.

Mokykite pasakoti trumpas pasakėles. Iš pradžių vaikui padėkite klausimais, o vėliau jis tegul bando atpasakoti neilgą pasakojimą pats. Neaiškius, jam nežinomus žodelius paaiškinkite, o kad geriau įsimintų, parodykite daiktus paveikslėlyje.

Atminties lavinimas. Mokykite įsiminti jau sudėtingesnius eilėraštukus, dėliokite įvairias dėliones.

 

Straipsnį rengė žurnalistė Renata Maslauskienė
Konsultavo logopedė-ekspertė Violeta Katinienė